SundayAvenue

Live curious!

Wednesday blues

Jimmy Burns (plačiau apie šį dėdę) koncertas įvykęs lygiai prieš savaitę buvo tai, kuo privalu pasidalinti su visais. Deja, mano dienos lekia pašėlusiai greitai, todėl net tai, kas man atrodo svarbu nusikelia į horizontus. Gerai, jog įsigudrinau visus įsimintinus ar vertus įsiminti dalykus – užsirašinėti. Dedu sau pliusą už tai.

Savaitės viduryje įprastai jau imu burbėti prisimindama nuovargį ir išsvajotą savaitgalį. Dažniausiai po darbų nekišu nosies lauk. Susisukus į antklodę (nepriklausomai ar lauke + ar 30) žiūri nesibaigiančias kulinarines laidas. Taip, aš esu nuo-bo-di. Ir man reikia spyrio į sėdimąją, kad visos galvoje kiurksančios idėjos įgautų materiją. Ir kartais tos galimybės nukrenta tiesiog iš dangaus (ačiū D.).

Gausus būrys žmonių prie įėjimo. Prasibrauti link savo staliuko yra daugiau iššūkis nei malonumas. Laukiam greta prisėsiančių kaimynų, tačiau taip ir liekam sėdėti vieni (kas  nėra blogai). Koncertas vėluoja. Tipiška. Rodos, to niekas nė nepastebi. Padavėjos vargiai spėja suktis kėdžių ir stalų jūroj. Mūsų menko užsakymo dalį atneša įpusėjus koncertui, kitą dalį sumaišo. Neturim nuotaikos keiksnoti kito darbą. Jau ilgą laiką neturim, todėl viską nuleidžiam juokais.

Vos po kiemelį pasklidus muzikai, kažkas pasikeitė. Ir pastebėti tai galėjai tik turėdamas žvitrią akį. Romios ar net kiek paniurusios veido išraiškos aplink. O po stalais… trepsinčios, siūbuojančios ir linguojančios į taktą kojos. Tokią prieštaringą akimirką sunku perteikti žodžiais.

Po keleto dainų apsižvalgius žmonių veiduose buvo galima pastebėti šypsenas. Šypsenas, kai vos matomai pakyla lūpų kampučiai. Tokias, kokias turi Laimingi.

Jimmy karts nuo karto vis gražiai pabrėždavo kad jis iš “Ššikagou”. Ir dusliai nusikvatodavo leptelėjęs kokį juokelį. Iš širdies.

Bliuzas nėra mano muzika. Noriu pasakyti, nesu dėl jos pamišusi, nežinau datų, vardų ir pavadinimų, kurie yra skambūs bliuzo istorijoje. Tačiau nėra nieko geriau nei klausyti muzikos, kurios ankščiau nesi girdėjęs ir mėgautis ja, – tai vienintelis mano kriterijus, atskiriantis gera nuo bloga.

Kol ausis lepinom muzika, gomurius lepinom daržovių užtepėlėmis. Baklažanų, avinžirnių ir…morkų. Pirmosios dvi buvo gardžios, tačiau neįsimintinos. Paskutinioji uždegė norą manyje išnarplioti receptą. Pirmiausia todėl, jog vos paragavus negalėjau pasakyti, jog užtepėlė padarytą ir morkų.

Bandymas nr. 1: morkų užtepėlė

Ingridientai:

4 morkos (vidutinio dydžio)
3 česnako skiltelės
karštai rūkyta šoninė (pora plonų skiltelių)
Philadelphia sūris (pusė dėžutės)
šlakelis pieno
druskos

Nuluptas ir pailgai į keturias dalis supjaustytas morkas apkepam orkaitėje 15 min. Morkos turi truputį suminkštėti tačiau nebūti visiškai iškepusios. Tuomet blenderio pagalba sutrinam apkeptas morkas, sūrį, česnakus ir šoninę iki vientisos masės. Įpilam šlakelį pieno ir pagardinam druska. Gerai išmaišom. Ragaujam su baguette ar kita mėgstama duona.

Kitą kartą receptą patobulinsiu, kiek kitaip ruošdama morkas bei vietoj Philadelpia sūrio ir pieno naudočiau tiesiog grietinėlę. Bandymas nr. 2 neabejotinai greitai. Kartu ir palyginimas.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Information

This entry was posted on July 27, 2011 by in Culture, Recipes.

Blog Stats

  • 16,908 hits
%d bloggers like this: